Dabartinė situacija,susijusi su mažu vaikų gimstamumu, mokinių nepaklusnumu ir mažomis mokytojų algomis, verčia svarstyti apie
mokytojo vaidmenį ir padėtį. Kiek Lietuvos mokyklose yra tikrų mokytojų? Mažėjantis vaikų skaičius mokyklose turėtų atrūšiuoti tuos, kurie verti būti mokytojais, ir tuos, kurie skundžiasi
mokytojų darbu ir tai jiems yra didžiausia našta. Pastarieji, galima spėti, kaip ir šiais, taip ir Sovietų Sąjungos laikais stojo į pedagoginius universitetus, nes niekur kitur
neįstojo. Tai bandoma išspręsti motyvacinio pokalbio pagalba ir pamažintomis valstybės finansuojamomis vietomis, taip stengiantis dar kart išgryninti, kad liktų tik gabiausieji, turintys
polinkį mokyti. Tad galbūt ateities mokiniams labiau pasisekė, nes šiuo metu apstu sovietinių mokytojų, kurie, galbūt, labiausiai ir skundžiasi sunkiomis darbo sąlygomis ir per menku darbo
užmokesčiu. Nes negimta mokytoju, stojant galvota tik apie materialinį gerbūvį arba prisiminta dar tuos sovietinius ir prieš sovietinius laikus, kai mokytojo profesija buvo viena iš
Šventosios Trejybės (Teisininkas, Gydytojas ir Mokytojas).
Tačiau pats žodis mokytojas yra keblus, nes turimas omenyje mokymas. Tad galima suvokti, jog mokyti gali kiekvienas, kuris turi žinių specifinių tam tikrai sričiai. Šiuo metu mokytojas tai
tas asmuo, kuris moko švietimo ministerijos numatytų dalykų pagal savo kvalifikacija, kurią įgijo švietimo ministerijos patvirtintu mokslo planu. Kad būtų galima suvokti mokytojo prasmės kismą,
reikėtų perbėgti per istorijoje formuotus mokytojų vaidmenis. Pirmieji mokytojai buvo tėvai, kurie vaikus mokindavo namų ūkio darbų, savo amato. Po to mokytojais tapo asmenys, geriausiai mokėję
specifinio amato arba dvasininkai. Po to mokytojai buvo vadovėlius atpasakojantys ir prižiūrintys asmenys, kurie disciplinavo. Dabar mokytojai turi galimybę būti laisvai improvizuojančiais,
vaikų asmeninio tobulumo skatintojais. Tačiau tai retai pasitaiko, greičiau jau vyrauja vaikų arba žinių verslas, nekreipiant dėmesio į vaikų asmenybes, nors apie tai ir stengiamasi kalbėti
žiniasklaidoje. Galbūt taip yra dėl pačių mokytojų nemokėjimo ir nenorėjimo perteikti informaciją vaikui suprantamai. O galbūt bėda slypi sistemoje, kuri susijusi su valstybės finansuojamais
aukštojo mokslo krepšeliais, kurių dėka visa sistema veikia taip, kad būtų išmokoma ,,tai, ko reikia ir tiek, kiek reikia“. Improvizacijos ir vidinės ramybės neišsiugdę, mainais išsiugdę stresinę
būseną ir norą bėgti nuo niūrios vietos, nūdienos abiturientai traukia į Indiją, ieškodami ten išminčių. Kurie tampa tokiais mokytojais, kokių neturėta savoje šalyje. Aišku, tai vienas
geresnių atvejų, kiti, šaržuojami: tapimas nereflektuojančiomis voverėmis užsuktame rate prie televizoriaus grizenančiomis sūdytus riešutus arba studentas su tariamai reikalingu aukšutoju mokslu,
kurio neįsisąmoninama ir iš kurio šaipomasi. Bet grįžkime prie vidurinės mokyklos mokytojų.
Kalbant apie mokytojus šiais laikais, iš mokytojų nebereikalaujama griežtumo ir tikslių žinių perdavimo. Galima būtų skirti keturias kryptis, kurių linkme ateityje judės mokytojai. Pirmoji,
mokymas kritiškai vertinti žinias ir informaciją, nes, kaip žinia, informacijos amžiuje, besimėtančių aplink žinių daugėja. Antroji, mokymas prisitaikyti prie kintančios aplinkos ir kintančių
sąlygų. Trečia, padėjimas kiekvienam vaikui, pabrėžiant gabumus, kadangi daugėja visuomenėje sutrikusių vaikų. Ketvirta, atida svarbu laikais, kai siekiama įgalinti veikti neįgaliuosius (bent jau
Europos šalyse). Tačiau, klasėse vaikų skaičius didelis, mokytojai toli gražu ne per gražiausios reputacijos, mokyklos diferencijuotos lygiais ir to pasekoje gaunamas augantis privačių mokyklų
populiarumas. Privačios mokyklos vadovaujasi savo ideologija (Valdorfo mokykla), kaip ir verslo pasaulyje, turi savo misiją, viziją, veiksmų planą. Tarp šių mokyklų mokytojų būtų lengviau rasti
morališkai ir kultūriškai labiau išprususių žmonių. Tačiau toli gražu, ne kiekviena šeima gali savo vaikams aprūpinti tinkamą priežiūrą mokykloje. O kaip reikėtų idėjinių mokytojų mokyklose.
Ypatingai kaimo vietovėse, kur vaikų tėvai įsiritę į užburtų „alkoholiadienių ratą“. Tokie vaikai negauna atidos nei namuose, nei mokyklose. Šeimoje jie talpinami į vienus rėmus, mokykloje į
kitus. Šeimos rėmai aiškesni ir stipriau veikiantys dėl to mokykloje nesiseka pritapti, o negerai besimokantis, visada yra nemėgiamas klasės mokytojų. Tai mažajam vaikui – nežiniukui neleidžia
pakilti aukščiau ir jis tampa įkalintas savo šeimos rėmuose.
Tad, nepaisant to, kad sakoma: mokytojų yra ir kiek daug jų darbo biržos eilėse, tai neperspektyvi profesija. Tačiau klystama, nes mokytojai, dirbantys iš mokytojo pajautimo – visada
perspektyvu: juk be mokytojų visuomenė būtų nemokyta ir reikėtų išradinėti dviračius vis iš naujo. O lengviau juk jais važinėti ir tik tobulinti.