Kas moka – dirba; kas nemoka – moko kitus; kas nemoka ir nenori mokyti – vadovauja. Kinų išmintis. Dar - čia
Esu laiminga. Dar mokyklos suole (Klaipėda) mane įkvėpė ir pirmyn pavedėjo tikrieji Mokytojai,
- ugdę savo pavyzdžiu ir kabinetuose kūrę ypatingus, mokinio akiratį plečiančius kampelius su rašytojų biustais, dailės kūrinių reprodukcijomis. Nepamirštu savito ir ypatingo lietuvių, rusų ir vokiečių kalbų, biologijos, technologijų kabinetų LAUKO. Nepamirštu ir su didžiausia pagarba menu savo reiklius Mokytojus, skatinusius kurti, mąstyti. Lietuvių kalbos Mokytoja mus nusivesdavo net į Dramos teatrą, o į literatų renginius pakviesdavo mieste žinomus kultūros žmones, aktorius. Tai buvo ypatingos pamokos. Mano Mokytojai padėjo išgirsti savąjį balso tembrą, atskleisti skaitovo, imlumo kalboms ir kitus talentus. Taip dirbo mano mokytojai. Ir užmiršti jų negaliu.
- Dėkinga savo Mokytojams už parodytą kryptį - būti mokytoju ir kultūros nešėja, skleidėja.
- „Yra mokytojai, dėl kurių numirti galima ir yra tie, kurie geriau numirtų prieš eidami į mokyklas. Kūrybiškas žmogus niekada neis dirbti ten, kur bus kontroliuojamas. Jie turi jausti pasitikėjimą, tuomet ir būdami patenkinti bei laimingi jie siųs teigiamą atgalinį ryšį“. A. Landsbergienė
- „Labai svarbu leisti mokytojui dirbti. Dar svarbiau – tinkamai mokytojus paruošti darbui. Nebūtina kurti ištisų struktūrų ar grupių, visai užtenka konkrečių teigiamų pavyzdžių." Daugiau:
Esu laiminga, nes darbovietėje, kurioje pradėjau mokytojos kelionę, ilgą laiką tvyrojo humaniškas mikroklimatas. Mobingo nebuvo!
Mokyklos direktoriai Raimundas Skučas, Vytautas Masalskis, Algirdas Bagušinskas - vadovai, pasižymėjo tolerancija, supratingumu, lankstumu, gebėjimu valdyti situaciją. Tai vadovai, kurie gerbė Žmogų, vertino Mokytojo pastangas, idėjas ir jų nežlugdė, pasitikėjo ir nesikišo į veiklas, kūrybą, neprimetė savojo žiūrėjimo kampo, nesityčiojo, nežemino, diktatoriškai nenurodinėjo
„ NESKAIČIUOTI DARBO VALANDŲ", nebraukė ugdomosios srities specialisto planų, neskirstė darbuotojų į „ palankius" ir „ nepalankius", nevaLdovavo.... Tai buvo organizacijos vadovai, kurie negriovė ir iš pačių šaknų nerovė mokyklos istorijos, bendrabūvio tradicijų, kultūros.
Jau žinau ir galiu sakyti, kad nesikišti į kito žmogaus kūrybą - išskirtinis Vadovo ir Mokytojo bruožas, kad vienas svarbiausių administracijos prioritetų - nesikišti, pasitikėti ir pasitikėjimu kurstyti bendradarbiavimo židinį.
Todėl dailės ir technologijų kabinetas, kuriame dirbau, ilgą laiką buvo tapusi savita ir ypatinga kūrybine, bendravimo, ugdymo-ugdymosi erdve. Čia visuomet užsukdavo mokyklos svečiai, specialistai, dailės mokytojai. Ši erdvė buvo pastebėta ir įvertinta Vilkaviškio r. švietimo skyriaus apdovanojimais, padėkos raštais, nes: Čia buvo sukurta ir tvyrojo gyva mokymosi erdvė su mokinių ir mokytojos sukauptų unikalių etnografinių daiktų kolekcija, nuolat keičiamos mokinių ir regiono dailininkų kūrybos parodos, Čia - Kabinete-Parodoje-Galerijoje draugavome, mokėmės, kūrėme, tobulėjome ir augome..., Čia vykdavo pavasarinės Vilkaviškio rajono mokinių dailės akademijos, mokinių ir žinomų dailininkų kūrybos parodų pristatymai, susitikimai su kūrėjais, meno akcijos, meno dienos, instaliacijos, performansai, modernios mados renginiai (visuminis ir įtraukus ugdymasis). Iš ČIA - mokymosi kabineto, dailės parodos „išaugo" į mokyklos dailės galeriją „Žalia-Geltona".
Už galimybę augti ir auginti, įkvėpti, kurti ir dalintis esu dėkinga trims šios mokyklos vadovams.
2000 - ieji. Demokratija ir humanizmas tikrovėje numirė, o popieriuje užaugo iki milžiniško dydžio.
Mokyklos istorija ir tradicijos pradėjo sparčiai nykti. Užgimė autoritarizmas su nepakartojamu, daugiaveidžiu Mobingu, su dramatiškomis kasdienybėmis, su vertybių perkainavimu ir labai skaudžiomis pasekmėmis daugybei žmonių. Didžiulė kadrų kaita, žmonių rūšiavimas, mokinių įtraukimas į mobingo pinkles. Gyvenome, tarnavome ir patarnavome lyg G. Orwelo „1984-ieji“ veikėjai... Ir tai truko daugiau nei dešimt metų.
Spaudoje.
Popieriaus karpytoja.
Gyvena Birutės 4-6, Gižai, Vilkaviškio raj.
El.paštas virgo3@inbox.lt
Tel.: 867126355
V. Armanavičienė – aktyvi ir iniciatyvi fotomenininkė ir popieriaus karpinių meistrė, mokytoja-švietėja, ugdymo priemonių (tame tarpe – ir skaitmeninių) vertintoja. Ji įkūrė „Meno ir edukacijos centrą“ ir jam vadovauja, subūrė ir popieriaus karpytojų grupę „Sėjinis“.
Ji turi puikią profesionalaus meno parodų rajone organizavimo ir kuravimo patirtį (projektas „IŠ ARTI“, Dailės galerija „Žalia-Geltona“) ir rengia meno edukacijos projektus, kiekvieną vasarą organizuoja kūrybines stovyklas vaikams ir jaunimui, kasmet, bendradarbiaudama su „Meno avilys“, koordinuoja kino projektą moksleiviams „Kinas mano mokykloje“, aktyviai dalyvauja kultūros savaitėje „Menų dūzgės“, dalinasi patirtimi tarptautinėse ir respublikinėse konferencijose, veda seminarus bei atviras meistriškumo pamokas mokyklos, rajono, regiono, šalies mokytojams, dalyvauja įvairiuose konkursuose, parodose, pleneruose šalyje ir užsienyje, veda popieriaus karpinių mokymus, iliustruoja poezijos knygas. Jos karpiniai yra Lietuvos nacionalinio muziejaus, Zyplių dvaro ir Paežerių muziejaus fonduose bei privačiose kolekcijose šalyje ir JAV.
Ji rengia, kuruoja ir pristato autorines bei kolektyvines grafikos, fotografijos, popieriaus karpinių, vaikų kūrybos, tapybos parodas ne tik rajone, bet ir regione, kituose šalies miestuose, dalyvauja šalies mokinių kūrybinių darbų vertinime įvairiuose konkursuose, dailės olimpiadose, nuolat tobulinasi.
V. Armanavičienės popieriaus karpiniai aprėpia platų stilistikos ir temų diapazoną: nuo įvairiopų Pasaulio medžio variacijų, meistriškų centrinių bei linijinių kompozicijų iki geometriniais planais dėstomų pasakojimų, atskleidžia individualų autorės braižą, parodo įvairias karpymo galimybes ir remiasi. Tai įrodo virtuozišką karpymo technikos įvaldymą ir asmenybei būdingą nuolatinio tobulėjimo siekį. Darbuose tendencingai dominuoja augmenijos ir gyvūnijos motyvai, vyrauja moteriška, lyrinė, poetinė pasakojimo stilistika, remiamasi tradicine tautodailės stilistika.
Virginija yra pelniusi daug įvairių apdovanojimų, nominacijų, iš kurių – vieni svarbesnių: II-a vieta popieriaus karpinių srityje regioniniame „Aukso vainikas 2016“ ture; Vilkaviškio r. Santakos laikraščio 2016 nominacijų „Metų kūrėjas“ kandidatų tarpe; Marijampolės Kultūros centro padėka „Už Sūduvos krašto tautodailės puoselėjimą-2012“; Vilkaviškio rajono savivaldybės švietimo skyrius, 2008-iais nominavo renginyje „Ačiū, Tau Mokytojau“; Vilkaviškio rajono Santakos laikraštis 2001-ais įteikė nominaciją „Metų įkvėpimas“…
Virginijos Armanavičienės suburta kūrybinė grupė „Sėjinis“ – Vilkaviškio rajono popieriaus karpinių meistrus jungianti, regiono tautodailę įvairiuose renginiuose reprezentuojanti grupė.
Trumputis pavadinimas „Sėjinis“ slepia gilią prasmę, mat jis simbolizuoja ne tik ankstesniais laikais vartotą birželio mėnesio vardą ar pavasarinę sėją, bet ir popieriaus karpymo meno sėją, keliaujančią iš Gižų po Lietuvą, po užsienio šalis. Per paskutiniuosius penkis grupės gyvavimo metus surengta virš 30 parodų įvairiuose šalies miestuose ir miesteliuose: Alytuje, Griškabūdyje, Kaišiadoryse, Kaune, Kybartuose, Lazdijuose, Marijampolėje, Šakiuose, Vilkaviškyje, Vilniuje, Virbalyje, dalyvauta įvairiuose renginiuose, kupolinėse, jomarkuose, seminaruose, konferencijose, simpoziumuose. „Sėjinis“ pelnytai didžiuojasi jau tradicine birželinė paroda Marijampolės kultūros centre, tarptautinėmis parodomis „Karpinių kalėdos“ Vilniuje, „Popieriaus karpiniai. Tradicija ir šiuolaikiškumas“ Molodečne (Baltarusija), „Tradiciniai karpiniai interjere“ Punskas (Lenkija), grupės narių pasiekimais, apdovanojimais.
„Sėjinio“ tikslai: siekiant pažinti ir išsaugoti mūsų, lietuvių, tautinį tapatumą ir užtikrinti jo tęstinumą, puoselėti gyvąsias savojo krašto etninės kultūros tradicijas; reprezentuoti krašto tradicinį paveldą; skatinti įvairių visuomenės grupių dalyvavimą tautinio paveldo renginiuose; sudaryti prielaidas senojo karpymo amato tradicijų tęstinumui, populiarinimui ir sklaidai regionuose.
Daugiau informacijos – asmeniniame tinklalapyje https://dailebendraujame.jimdo.com/
Šaltiniai:
1. Sugrįžta tyliai ir su kaupu. Suvalkietis. 2017, sausio 10.
2. Kazakevičienė, R. 2006. Mokytojai pasiilgsta knygų, gėlių kvapo ir vaikų. Prieiga internete http://lzinios.lt/lzinios/zmones/mokytojai-pasiilgsta-knygu-geliu-kvapo-ir-vaiku/103846
3. Leonovienė, E. Trapus ažūras prilygsta meditacijai. Prieiga internete http://ukininkopatarejas.lt/trapus-azuras-prilygsta-meditacijai/
4. Vitkauskienė, R. 2012. Kūrybinių ryšių laikas nesutraukė. Prieiga internete http://www.santaka.info/?sidx=25543
https://www.suvalkietis.lt/2021/03/17/virginija-armanaviciene-pati-organizuoja-ir-mielai-dalyvauja-etnokulturiniuose-renginiuose-pasipuosusi-zemaitisku-kostiumu/
Virginija Armanavičienė pati organizuoja ir mielai dalyvauja etnokultūriniuose renginiuose (pasipuošusi žemaitišku kostiumu).
– Iš daugybės žodžio „iššūkis“ sinonimų renkuosi man labiausiai tinkančius: išdrįsti ir išmėginti, rizikuoti ir kviesti, drąsinti ir skatinti, – teigia V. Armanavičienė. – Su asmeniniais iššūkiais asocijuojasi kelios iniciatyvos. 2004–2011 metais Gižų mokykloje veikusi dailės galerija „Žalia-Geltona“. Joje teko organizuoti profesionalaus meno parodas, kūrėjų, mokinių ir kaimo bendruomenės žmonių susitikimus. Nuo 1988 metų gyvuoja popieriaus karpytojų grupė „Sėjinis“, išaugusi iš kūrybiško mokytojos, mokinių ir bendraminčių bendradarbiavimo. Ir pagaliau – Meno ir edukacijos centras, kurio pagrindinis siekis – kurti ir puoselėti kultūrinės edukacijos tradicijas mūsų regione.
– Netradiciškai pateikta karpinių paroda Paežerių dvare – irgi iššūkis, nes languose eksponuoti skulptūras ar paveikslus paprasčiau. Ekspozicija dvelkia harmonija…
– Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus renginių organizatorė Virginija Samuolienė pakvietė suorganizuoti parodą, kurią lankytojai galėtų apžiūrėti iš lauko pusės. Nė akimirkos nesudvejojusi pasiūlymą priėmiau. Šią karpinių ekspoziciją norėjome parengti Lietuvos gimtadieniui, laiko kūrybai turėjome vos pusantro mėnesio.
Virginija Armanavičienė pati organizuoja ir mielai dalyvauja etnokultūriniuose renginiuose (pasipuošusi žemaitišku kostiumu).
Pritariu, kad ekspozicija harmoninga. Kurdamos ją pirmiausia galvojome apie jos darną su architektūra, gamtine aplinka. Ši – kitokia – „Sėjinio“ paroda – dar vienas išskirtinis grupės istorijos puslapis, bylojantis apie septynių narių (Linos Bakaitienės, Oksanos Kraipavičienės, Smiltės Kraipavičiūtės, Editos Kuzminskienės, Audronės Radauskienės, Ievos Voroneckytės) talentą, susitelkimą ir atkaklų darbą. Paroda Paežerių dvaro languose – kitokia nei visos, kurios vyko iki šiol dėl eksponavimo, idėjos, lankytojų gausos, visuomenės dėmesio, vertinimų.
Popieriaus karpymo Gižuose istorija tęsiasi nuo 1988 m., organiškai išaugusi iš mano ugdomosios veiklos, savotiškai atspindinti karpiniuose vyraujantį Gyvybės medžio principą. Apatinė šio medžio dalis – kaip šaknys besiraizgančios mano pirmųjų mokinių idėjos, mintys, individualumas, pažinimo troškulys; centrinė dalis – tarsi kamienas su įvairiaformiais žiedais, simbolizuoja pastaruoju laikotarpiu karpančių žmonių darbus; viršutinė dalis – tai karpymo tradicijų perdavimas ir tęstinumas.
2011 metų rudenį su jau suaugusiais ir po pasaulį išsibarsčiusiais buvusiais mokiniais susibūrėme draugauti karpydami. Sambūrį pavadinome „Sėjinio“ vardu, ir nuo 2012 metų birželio pradėjome organizuoti keliaujančias parodas, dalyvauti etnokultūriniuose renginiuose, akcijose, tarptautiniuose ir šalies renginiuose, tradiciniuose liaudies meno „Aukso vainikas“ atrankose, dalintis patirtimi. „Sėjinio“ tikslas – puoselėti gyvąsias Sūduvos krašto etninės kultūros tradicijas, nešti žinią apie popieriaus karpymą. Kasmet regione ir šalyje suorganizuojame po 5–6 parodas. Gražus Sėjiniu vadinamas medis, prie kuriuo glaudžiasi atmintis apie buvusius jaunuosius karpytojus ir įkvėpimas, sutarimas, pagarba, susikalbėjimas dabartiniu laiku.
– Meno ir edukacijos centras… Kartais žmogui nesuvokiama, kad tai ne kažkur Vilniuje, o čia pat – Gižuose. Kiek žinau, tai išsivystė iš mažesnių darbų; ką laikote svarbiausiu dalyku?
– Meno ir edukacijos centras išaugo iš jau paminėtų veiklų ir noro pradėti naujas iniciatyvas – jas nuo 2014 m. ėmėmės įgyvendinti kartu su dukra. Mums svarbi profesionalaus meno ir kultūros sklaida, ją vykdome besiremdamos pedagogikos, kultūros srities žiniomis ir savo sukaupta patirtimi. Vienas pagrindinių siekių – vaikų ir jaunimo pažintis su profesionaliuoju menu, jų dalyvavimas interaktyviose veiklose, kurios suteikia progą susitikti ir bendrauti su kūrėjais. Dėl to organizuojame ir įgyvendiname projektus „Atostogos su menu“ ir „Profesionaliojo meno sklaida“, jau turime idėjų naujoms iniciatyvoms.
Dienos stovykla vyksta mokinių vasaros atostogų metu, joje dalyvauja mūsų regiono vaikai ir jaunuoliai, jie čia susitinka su žinomais Lietuvos kultūros lauko žmonėmis. Teoriškai žinojome, o netrukus ir praktiškai patyrėme, kad tokie renginiai yra itin aktualūs ir laukiami toliau nuo didžiųjų kultūros centrų gyvenančioms bendruomenėms. Dėl to stovykla kiekvienais metais palaipsniui augo, nors pradžia buvo labai kukli. Pirmoji surengta 2014 metais Marijampolėje, Marijonų gimnazijoje. Paskui stovykla persikėlė į Gižus, čia sėkmingai vyksta iki šiol. Su kasmet augančiu poreikiu progresuoja pamainų skaičius, kinta ir formatas. Sulaukiame tokio dalyvių skaičiaus, kad pamainas skirstome pagal amžiaus grupes. Na, o šiemet pirmą kartą dalis pamainų bus su nakvyne. „Atostogos su menu“ auga ir keičiasi dėl didėjančio susidomėjimo. Smagu, kad tėvai mato ir vertina kūrybingo laisvalaikio prasmę, investuoja į vaikų lavinimą plačiąja prasme – čia yra terpė ne tik kūrybiniams įgūdžiams, bet ir bendravimui, draugystei, nuotykiams. Geriausias įvertinimas mums tuomet, kai vaikai sugrįžta į stovyklą ketvirtą, penktą ar net šeštą kartą…
– Ar mums šiandien dar reikia liaudies meno plačiąja prasme? Štai „Sėjinis“ sėja, augina ir brandina… Kaip išlaikyti tradicijų giluminę prasmę ir grožį, nes norime to ar ne – viskas keičiasi labai gre
– Liaudies menas labai platus ir gilus, apimantis architektūrą, folklorą, tautodailę. Jei visas tris sritis išskleistume, tai išsišakotų galingas įvairiaspalvis, įvairiaformis, įvairiagarsis medis. Ir mūsų pokalbis būtų labai ilgas. Lietuvių liaudies menas – galimybės išsiskirti iš kitų tautų, turėti savas išskirtines tradicijas, papročius, kalbą.
Dainų ir šokių šventėse skamba ne tik muzika, daina, bet vyksta tautodailininkų parodos, vaikų amatų mugės, pinamos choreografinės pynės, vaidinami spektakliai, renkasi Pasaulio lietuviai. Akivaizdžiai matomas tradicijų puoselėjimas, grožis, jaučiama giluminė prasmė. Ir tai uždega, įkvepia, skatina džiaugtis, gėrėtis, didžiuotis savo tautos palikimu ir puoselėjimu.
Po parodos atidarymo – kokia lankytojų reakcija? Nuotraukos iš pašnekovės albumo
Tiesa, pasaulis nestovi vietoje. Viskas sparčiai kinta, bet akivaizdu, kad tradicijos ir papročiai yra mumyse, kad jie puoselėjami ir perduodami. Žinodama, kad šalyje yra daugybė folkloro kolektyvų, liaudies teatrų, tautodailininkų sambūrių, kad įtraukiami vaikai ir jaunimas, kad skatinama kurti etnografines sodybas, neprarandu vilties. Atlaikysime ir išlaikysime, jei nebalansuosime, nesiūbuosime, domėsimės, įsitrauksime ir veiksime. Tik nepraraskime vilties.
Papročiai, tradicijos sukasi Rėdos ratu – tamsusis laikotarpis keičia šviesųjį, kinta dangaus kūnų padėtys, apmiršta ir atgimsta augmenija, išskrenda ir parskrenda paukščiai. Su kalendoriumi „keliauja“ ir tradicijos, šventės. Man iš senųjų papročių, tradicijų mieliausia Kūčios ir Kalėdos, Užgavėnės ir Velykos, Ilgės ir Vėlinės – šventės, kurios su skirtingais papročiais ir tradicijomis suburia šeimą. Žaismingiausia ir man labai miela šventė Užgavėnės. Jos susijusios su mano vaikyste Žemaitijoje, su pedagogine veikla ir šios tradicijos išbudinimu Gižuose. Ir vėl galėtų būti nauja pokalbio potemė. Negaliu neminėti labai brangios su „Sėjiniu“ susijusios tradicijos – birželio parodos, su kuria užsisuka naujas parodų veiklos ratas.
– Jau metai, kai gyvename „kitaip“. Ne vienam tai tebėra ne tik iššūkis, bet ir problemų virtinė… Kokios Jūsų dabartinės veiklos?
– Jau ilgokai gyvename „kitaip“. Ir tiesa, kad visko galime prisiklausyti, išgirsti. Svarbu – klausytis proto, stebėti situaciją, gerbti susitarimus ir jų laikytis. O žmonijos istorijoje negandų būta įvairių ir joms įveikti buvo reikalingi tam tikri ginklai, strategijos.
Dabartinės mano veiklos: ugdymas ir kūryba, kvalifikacijos kėlimas, kompetencijų tobulinimas, savišvieta, planavimas ir projektų rengimas, bendravimas su artimaisiais, bičiuliais, kolegomis, partneriais kitokiu formatu, aktyvūs pasivaikščiojimai suplanuotais maršrutais. Malonūs užsiėmimai: pastebėti ir užfiksuoti gamtos pokyčius, savo emocijas, nuostabas fotokadruose (kaip gerai, kad išmanieji yra visada po ranka), pamaitinti sielą panirus į kokybiškus kino filmus, į knygų ir prenumeruojamo „Būdo“ (buvęs „Liaudies kultūros“ žurnalas – red.) puslapius…
Ilgiuosi man įprastų gyvų kultūros renginių, praktinių kultūrinių edukacijų, išvykų ir kelionių, bet išmokau daug kitokių dalykų. Ir tikrai žinau, kad vėl keliausiu, kad vėl susitiksiu, lankysiu parodas ir spektaklius, organizuosiu, veiksiu. Žinau, kad Gižų mokykloje įvyks suplanuota ir sustabdyta respublikinė etnokultūros konferencija „Mano gimtinės lobiai“, kad joje išgirsime atsakymą į klausimą – ar reikalinga etninė kultūra ir liaudies menas, kad joje gyvai galėsime džiaugtis, didžiuotis Mokytojais ir jų mokiniais. Tikiu, kad bus „Sėjinio“ naujos birželio parodos pristatymas, kad vyks stovykla „Atostogos su menu“…
– Pavasarėja, ir visi turėtume… Užbaikite sakinį.
– Artėja pavasaris, ir mes visi atbusime, lenksimės prie žemės, rūpinsimės aplinkos ir išoriniu grožiu, apžiūrėsime kambarinius ir daržo augalėlius su besiskleidžiančiais pumpurais, žiedais; debesų laivais danguje, gaiviu vėju kilsime iš niūrumos, apsivalysime nuo išorinių ir vidinių šiukšlių. Su pavasariu ateis ir lietuviška Meilės deivės Mildos diena…
– Ačiū už gaivias mintis ir įžvalgas – tegul tai ir įvyksta.