Šaunuoliai kūrėjai!
Po filmo žiūrėjimo...
Ilgesys
Gyvenimas – ne sau,
Bet tam, kad augtum,
Kad pasodintum medį,
Atrastum versmę,
Iš kurios į saują sutekėtų
Visi gyvybės vandenys,
Pagirdytum ir dangų
Sava gyvastimi...
Kada sugrįš rasos lašu
Į tavo kraują?
Gal tik tada,
Kai pavasarį pražys
Vyšnia prie lango, –
Jos uogos – tokios pat raudonos,
Kaip sustingęs žodis
Raudonų lūpų bučiny
Ir motinos neišmatuotam
Ilgesy...
Kas jam paminklą pastatys?
Ona Baliukienė