Kas moka – dirba; kas nemoka – moko kitus; kas nemoka ir nenori mokyti – vadovauja. Kinų išmintis. Dar - čia
Esu laiminga. Dar mokyklos suole (Klaipėda) mane įkvėpė ir pirmyn pavedėjo tikrieji Mokytojai,
- ugdę savo pavyzdžiu ir kabinetuose kūrę ypatingus, mokinio akiratį plečiančius kampelius su rašytojų biustais, dailės kūrinių reprodukcijomis. Nepamirštu savito ir ypatingo lietuvių, rusų ir vokiečių kalbų, biologijos, technologijų kabinetų LAUKO. Nepamirštu ir su didžiausia pagarba menu savo reiklius Mokytojus, skatinusius kurti, mąstyti. Lietuvių kalbos Mokytoja mus nusivesdavo net į Dramos teatrą, o į literatų renginius pakviesdavo mieste žinomus kultūros žmones, aktorius. Tai buvo ypatingos pamokos. Mano Mokytojai padėjo išgirsti savąjį balso tembrą, atskleisti skaitovo, imlumo kalboms ir kitus talentus. Taip dirbo mano mokytojai. Ir užmiršti jų negaliu.
- Dėkinga savo Mokytojams už parodytą kryptį - būti mokytoju ir kultūros nešėja, skleidėja.
- „Yra mokytojai, dėl kurių numirti galima ir yra tie, kurie geriau numirtų prieš eidami į mokyklas. Kūrybiškas žmogus niekada neis dirbti ten, kur bus kontroliuojamas. Jie turi jausti pasitikėjimą, tuomet ir būdami patenkinti bei laimingi jie siųs teigiamą atgalinį ryšį“. A. Landsbergienė
- „Labai svarbu leisti mokytojui dirbti. Dar svarbiau – tinkamai mokytojus paruošti darbui. Nebūtina kurti ištisų struktūrų ar grupių, visai užtenka konkrečių teigiamų pavyzdžių." Daugiau:
- Esu laiminga, nes darbovietėje, kurioje pradėjau mokytojos kelionę, ilgą laiką tvyrojo humaniškas mikroklimatas. Mobingo nebuvo!
Mokyklos direktoriai Raimundas Skučas, Vytautas Masalskis, Algirdas Bagušinskas - vadovai, pasižymėjo tolerancija, supratingumu, lankstumu, gebėjimu valdyti situaciją. Tai vadovai, kurie gerbė Žmogų, vertino Mokytojo pastangas, idėjas ir jų nežlugdė, pasitikėjo ir nesikišo į veiklas, kūrybą, neprimetė savojo žiūrėjimo kampo, nesityčiojo, nežemino, diktatoriškai nenurodinėjo
„ NESKAIČIUOTI DARBO VALANDŲ", nebraukė ugdomosios srities specialisto planų, neskirstė darbuotojų į „ palankius" ir „ nepalankius", nevaLdovavo.... Tai buvo organizacijos vadovai, kurie negriovė ir iš pačių šaknų nerovė mokyklos istorijos, bendrabūvio tradicijų, kultūros.
- Jau žinau ir galiu sakyti, kad nesikišti į kito žmogaus kūrybą - išskirtinis Vadovo ir Mokytojo bruožas, kad vienas svarbiausių administracijos prioritetų - nesikišti, pasitikėti ir pasitikėjimu kurstyti bendradarbiavimo židinį.
Todėl dailės ir technologijų kabinetas, kuriame dirbau, ilgą laiką buvo tapusi savita ir ypatinga kūrybine, bendravimo, ugdymo-ugdymosi erdve. Čia visuomet užsukdavo mokyklos svečiai, specialistai, dailės mokytojai. Ši erdvė buvo pastebėta ir įvertinta Vilkaviškio r. švietimo skyriaus apdovanojimais, padėkos raštais, nes: Čia buvo sukurta ir tvyrojo gyva mokymosi erdvė su mokinių ir mokytojos sukauptų unikalių etnografinių daiktų kolekcija, nuolat keičiamos mokinių ir regiono dailininkų kūrybos parodos, Čia - Kabinete-Parodoje-Galerijoje draugavome, mokėmės, kūrėme, tobulėjome ir augome..., Čia vykdavo pavasarinės Vilkaviškio rajono mokinių dailės akademijos, mokinių ir žinomų dailininkų kūrybos parodų pristatymai, susitikimai su kūrėjais, meno akcijos, meno dienos, instaliacijos, performansai, modernios mados renginiai (visuminis ir įtraukus ugdymasis). Iš ČIA - mokymosi kabineto, dailės parodos „išaugo" į mokyklos dailės galeriją „Žalia-Geltona".
Už galimybę augti ir auginti, įkvėpti, kurti ir dalintis esu dėkinga trims šios mokyklos vadovams.
- 2000 - ieji.
200-iais demokratija ir humanizmas tikrovėje numirė, o popieriuje užaugo.
Mokyklos istorija ir tradicijos pradėjo sparčiai nykti. Užgimė autoritarizmas su nepakartojamu, daugiaveidžiu Mobingu, su dramatiškomis kasdienybėmis, su vertybių perkainojimu ir labai skaudžiomis pasekmėmis daugybei žmonių. Gyvenome, tarnavome ir patarnavome lyg G. Orwelo „1984-ieji“ veikėjai....